Žemaitijos gamtovaizdis ypatingas piliakalniais – prieš daugelį šimtmečių buvusios įtvirtintomis gyvenvietėmis. Ten dažnai stovėdavo ir vietinių valdovų pilys. Vietą tokiam piliakalniui mūsų protėviai rinkdavosi itin apdairiai. Ieškodavo kyšulio, ežerų pusiasalio, natūraliai susiformavusios didelės kalvos, kurią juostų upių slėniai, neišbrendamos pelkės.

Profesoriaus A. Butrimo manymu, XIV a. egzistavo bendra visoms Žemaičių žemėms gynybinė – signalizacinė sistema: apie priešų įsiveržimą, įspėjimas iš Panemunės pilių užkuriamų laužų pagalba per trumpą laiką pasiekdavo centrines Žemaičių žemes – Medvėgalio, Paršpilio, Girgždūtės, Šatrijos pilių įgulas.

Tokius piliakalnius Lietuvoje pradėta statyti I tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje, kai gimininės bendruomenės sukaupė kiek daugiau turto ir prireikė šį turtą apsaugoti.
 

Šatrijos piliakalnis

Gražiausia Žemaitijos kalva, o neretai ir Lietuvos kalnų karaliene tituluojama 228 m aukščio Šatrija – viena mistiškiausių Lietuvos vietų. Manoma, kad prieš tūkstantį metų šiame kalvotame krašte galėjo būti vienas svarbiausių pagonybės centrų Žemaitijoje. Legendos byloja, kad čia iš tolimiausių kampelių susirenka raganos, o pati kalva yra žemėmis užpilta bažnyčia. Nuo Šatrijos atsiveria įspūdingi vaizdai į Žemaitijos aukštumas.

Gandingos piliakalnis

Iš amžių glūdumos atėjęs ir iki mūsų dienų išlikęs, apipintas legendomis apie kovas su kryžiuočiais, švedais, Gandingos piliakalnis ir šiandien primena mums didingą savo istorinę praeitį. Gandinga senovėje buvo svarbi kultūrinė, administracinė ir gynybinė vietovė.

Gandinga pirmą kartą minima 1253 metais Kuršių žemių dalijimo dokumentuose. Gandinga turi ryškią gynybinę funkciją ir priklauso seniausių Lietuvos gyvenviečių tinklui, kuris formavosi viduramžiais.

2007 metais rasti archeologiniai radiniai rodo, kad ši vietovė – vienintelė Lietuvoje, turinti net penkis piliakalnius nedideliame plote. Tyrinėtojai surado I tūkstantmečio pabaigos – II tūkstantmečio pradžios gyvenvietę bei dvarvietę. Yra spėjimų, kad Gandinga galėjo būti ir miestas, išsidėstęs palei Babrungą ir klestėjęs XIII-XVII amžiais, o XVI a. net buvo įrašytas į neprivilegijuotųjų Lietuvos miestų sąrašą. Tuo metu savo reikšme prilygo Telšiams, Ukmergei, nes mokėjo tokio pat dydžio mokesčius. Po švedų antplūdžio Gandinga baigė savo klestėjimą – gyvenvietė sunyko, o administracinis centras persikėlė į Plungę.