Plungės dvaro istorija glaudžiai siejasi su netoliese esančio Gondingos piliakalnio praeitimi. Ilgą laiką Gondinga tarnavusi kaip gerai įtvirtinta kuršių pilies apygarda, XV a. tapo LDK didžiajam kunigaikščiui priklausiusiu dvaru ir ją supusių žemių centru. Gondingos valsčiaus valdymas ne vieną šimtmetį buvo suteikiamas įvairiems valdovui nusipelniusiems didikams. Žinoma, kad jo tijūnais XVI a. yra buvę Laurynas Petkaitis, Bagdonas Mitkaitis, Jonas Burba.
XVI a. gana smarkiai keičiantis socialinei, ūkinei krašto padėčiai už keleto kilometrų nuo Gondingos pilies, prie Babrungo ir Plungės upelio santakos pradėjo augti nauja gyvenvietė, gavusi Plungės, to meto dokumentuose vadinamos Plungėnais, vardą. Jau 1567 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas perdavė Plungės dvarui administracines valsčiaus teises, paskyrė naują tijūną.
1590 m. tijūnu minimas LDK stalininkas Mikalojus Aleknavičius Monvydas Dorohostaiskis, vėliau tijūnavo jo sūnus – Kristupas Monvydas Dorohostaikis. XVII–XVIII a. Plungės valdytojais buvo Valavičiai, Krišpinai-Kiršenšteinai, Karpiai.
1779 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu, mainais už valstybės reikmėms paimtą Liachovičių grafystę, Abiejų Tautų Respublikos karalius Plungės seniūniją kaip privačią valdą atidavė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Po vyskupo mirties 1794 m., jo turtų paveldėtojai Plungėje ilgai neužsibuvo. 1806 m. Plungės grafystę įsigijo Rusijos imperatorės Kotrynos II dvaro didikas Platonas Zubovas. Iki XIX a. aštunto dešimtmečio pradžios Plungės savininkais buvo P. Zubovo brolio sūnus Aleksandras ir šio sūnus Platonas Zubovai. Jei iki tol Plungę valdę didikai apsiribodavo bažnyčių fundacijomis ir globa, Zubovai buvo pirmieji Plungės dvare ir miestelyje ėmęsi platesnio masto investicijų. Dvaro parke pradėti kasti tvenkiniai, naujai formuojama želdynų struktūra, iškilo nauji profesionaliosios architektūros mūriniai pastatai – pietrytinėje parko dalyje pastatoma impozantiška bokšto laikrodžiu papuošta Florencijos stiliaus vila, šalia jos oranžerija. Mieste iškilo varpinė, žydų sinagoga, kapinėse – Visų Šventųjų vardo koplyčia su laidojimui skirtais rūsiais. Atnaujinus miestelio funkcines erdves ir sakralinės paskirties pastatus, pasikeitė Plungės urbanistinis veidas, įgydamas skoningai ir su rūpesčiu tvarkomos privačios valdos įvaizdį.
1873 m. atsisakęs vykti gyventi į iš senelio valstybės veikėjo ir kompozitoriaus Mykolo Kelopo Oginskio paveldėtą dvarą Zalesėje, Ašmenos paviete (dabar Baltarusija), Plungės dvarą, miestelį bei priklausiusius palivarkus iš Platono Zubovo įsigijo jauniausias Rietavo dvaro savininko Irenėjaus Oginskio (1808–1863) sūnus – kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849–1902). Vedęs turtingos ir žinomos lenkų didikų giminės atstovę Mariją Skurzewską, Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla išgarsėjusią rezidenciją.
Plungės dvaro pastatų kompleksas – vienas geriausiai išsilaikiusių ir vertingiausių Lietuvoje. Išlikę šie pastatai: pagrindiniai dvaro rūmai, laikrodinė su oranžerija, neogotikinio stiliaus žirgynas, dvi oficinos (vienoje Oginskių laikais buvo svečių kambariai, kitoje – dvaro administracija ir virtuvė), sargo namelis, fazanų augintojo namelis („bažanterija“), kunigaikščio advokato namelis ir skalbykla.
Atsiliepimai
Rašyti atsiliepimą