Senosiose Kretingos kapinėse stovi mūrinė neogotikos stiliaus koplyčia, pastatyta 1933 m. (1993 m. įtraukta į Kultūros vertybių registrą). Vėlinių dieną ji skęsta žvakių jūroje. Kitomis dienomis žmonės prie koplyčios ateina pasimelsti, paprašyti užtarimo. Čia gautos malonės tarpukariu net būdavo įrašomos vienuolyno knygoje, o kai kurios svarbesnės žinutės spausdintos žurnale „Pranciškonų pasaulis“.
Kuo ypatinga ši koplyčia, kodėl ji tebetraukia žmones? Ypatinga tuo, kad joje palaidotas žemaitis, kurį pranciškonų vienuoliai tarpukariu siekė paskelbti šventuoju. Buvo kaupiami reikiami šventumo įrodymai, tačiau sovietinė Lietuvos okupacija nutraukė darbus ir pradangino daugumą beatifikacijos dokumentų.
Tas žemaitis, vertas šventojo vardo – Jurgis Pabrėža (1771–1849), žinomas ir kaip Tėvas Ambrozijus. Tai vienuolis pranciškonas, mokslininkas botanikas ir liaudies gydytojas. Jo asmenybė tokia universali, kad kai kas J. Pabrėžą lygina su Leonardu da Vinčiu.
Jurgis Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Lenkimų parapijoje, Večių kaime. 1796 m. buvo įšventintas kunigu. Būdamas 45-erių metų amžiaus, įstojo į Trečiąjį Šv. Pranciškaus (tretininkų) ordiną – tapo vienuoliu Tėvu Ambrozijumi. Motiejus Valančius rašė: „Žmonės jo pamokslų kaipo kokio apaštalo su didžiausia atida klauso. Daugel dievobaimingų žmonių turi jį už vadovą kely išganymo, todėl kunigas Pabrėža kasdieną klauso valandų valandas išpažinimo nusidėjimų. Norėdamas dar ir miręs mokyti žmones, parašė jiems knygeles. Pratęsk, Dieve, jam amžių ir suteik turtingą poną, kurs parašytas per jį knygas išspausdinęs žmonėms paskelbtų!“
J. Pabrėža parašė apie 50 darbų botanikos tema, lotynų ir lietuvių kalbų botanikos žodyną, augalų morfologijos lietuvių terminų žodyną, pirmąjį geografijos vadovėlį lietuvių kalba, geografijos terminų žodyną, medicininių terminų žodyną, lotynų kalbos vadovėlį...
Žemaičių atmintyje J. Pabrėža išliko ne tik kaip švento gyvenimo žmogus, bet ir kaip gydytojas. Štai kelios Juozo Tumo-Vaižganto eilutės, parašytos apie J. Pabrėžą: „Nors turi gerą spintą vaistų, tačiau gydo kone vienomis žolėmis. 28-as jo celės numeris ir visas koridorius būdavęs prakvipęs žolėmis… Kasdieną būdavę daug ligonių: moteriškos laukdavusios apačioje, nes į aukštą, kur vienuoliai gyvena, moteriškoms draudžiama. Vyrai leidžiamomis valandomis ateidavę stačiai į celę. Atėjus tam tikram vienuolių reikalaujamam laikui, palikdavęs svečius, eidavęs į antrą kambarį ir kiaurai per tris valandas klūpodavęs prieš Prikryžiuotąjį ir medituodavęs. Tik pabaigęs dvasiškąją praktiką, beišeidavęs pas savo ligonius ir lankytojus“.
1849 m., nugyvenęs beveik 78-erius metus, Jurgis Pabrėža tyliai mirė po ligonių priėmimo valandų besimelsdamas savo celėje.
1993 m. skverelyje priešais Kretingos pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną pastatytas bronzinis paminklas, išreiškiantis kretingiškių dėkingumą savo kraštiečiui J. Pabrėžai.
Atsiliepimai
Rašyti atsiliepimą