Kryžiaus kelio kalnai Žemaičių Kalvarijoje

Gardai (Garde). Šitaip pavadinta kuršių gyvenvietė su pilimi pirmą kartą dokumentuose buvo paminėta 1253 m. – per Kuršo žemės pietinių sričių dalybas tarp Kuršo vyskupo ir Vokiečių ordino. XIII amžiui būdingas kelių ir gatvių tinklas ten išlikęs iki šiol. Kai 1417 m. buvo įkurta Žemaičių vyskupija, Vytautas Didysis Gardų gyvenvietę padovanojo Žemaičių vyskupui. XVI a. Gardų gynybinės pilies vietoje pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplyčia.

1637–1639 m. vyskupo Jurgio Tiškevičiaus iniciatyva Garduose buvo pastatyta 19 koplytėlių, simbolizuojančių Kryžiaus kelią (kryžiaus kelio stotys vadinamos ir kalvarijomis – pavadinimas kildinamas nuo Kalvarijos arba Golgotos kalno Jeruzalėje, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus). Būtent vyskupo J. Tiškevičiaus pastangos išgarsino Gardus toli už Lietuvos ribų. Jis kaip Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos pasiuntinys buvo nuvykęs į Romą pas popiežių Urboną VIII, kuris po keleto metų (1644 m.) Gardų Kryžiaus kelio koplyčioms suteikė visuotinius atlaidus. Iš Romos į Gardus atvežtas Švč. M. Marijos su kūdikiu paveikslas dar XVII a. ėmė garsėti stebuklingomis malonėmis, pritraukiančiomis vis daugiau maldininkų. Stebuklai buvo surašomi į atskirą knygą. Gaila, kad iki mūsų dienų ji neišliko.

Piligrimų pamėgtą vietą siūlyta pavadinti Naująja Jeruzale. Visgi ilgainiui miesteliui prigijo kitoks pavadinimas: Žemaičių Kalvarija.

Popiežius Jonas Paulius II 1988 m. Žemaičių Kalvarijos bažnyčią pakėlė į bazilikų rangą. Laiške vyskupams jis yra rašęs, kad „Švenčiausioji Mergelė, Gailestingumo Motina, ypač garbinama ir mylima Vilniaus Aušros vartų ir kitose Lietuvos šventovėse: Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje, Krekenavoje, Pivašiūnuose“.

2006 m. stebuklingąjį Švč. M. Marijos su kūdikiu paveikslą papuošė karūnos, pašventintos popiežiaus Benedikto XVI.

Visuotiniai atlaidai šiame miestelyje vyksta nuo 1639 m. Iki šiol kasmet liepos mėnesį dešimtys tūkstančių piligrimų iš Lietuvos ir užsienio avyksta į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, išsaugojusius archaiškas žemaičių tradicijas. Viena tokių Žemaitijos kultūros paveldo tradicijų – maldininkų per atlaidus giedamos Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmės, vadinamos ir trumpiau – tiesiog Kalnais. Mūsų dienomis Kalnai giedami Žemaitijoje ir per būdynes (šermenis), ir per gavėnią.