Kęstaičių kankinių vieta savo vardą gavo 1883-aisiais metais, kai carinės Rusijos valdžia nusprendė uždaryti Kęstaičių bažnyčią. Tuo metu Kražiai buvo laikomi vieno Lietuvos katalikybės centrų, juose veikė net keletas vienuolynų. Norint įskiepyti Lietuvoje stačiatikybę, dar nuo amžiaus vidurio cerkvių regione daugėjo, o bažnyčios bei vienuolynai buvo uždaromi.
1883-aisiais vietiniai protestavo prieš carinės Rusijos sprendimą bažnyčioje budėdami ir ją saugodami. Išvis taip žmonės ir Kražių bei aplinkinių rajonų laukė tris mėnesius, kadangi tiksli planuojamo uždarymo diena žinoma nebuvo.
Lapkričio 22 d. į bažnyčią atvyko tuometinis Kauno gubernatorius Nikolajus Klingenbergas drauge su 70 milicininkų ir valdininkų. Apie jų atvykimą sužinoję į Kražius ėmė plūsti tikintieji iš aplinkinių kaimų. Naktį gubernatoriui pasirodžius, bažnyčioje laukė apie 400 žmonių, kurie bandė pasitikti palydą su duona ir druska, laikydami caro ir carienės portretus bei prašydami gubernatoriaus pasirašyti pažadą bažnyčios neuždaryti.
Gubernatorius įsakė portretus sunaikinti, o kryžių laikantį žmogų suimti. Prasidėjo sumaištis, o 6 ryto gubernatoriaus kvietimu iš Varnių atvyko 300 kazokų pulkas, tuomet apsupęs miestą. Besimeldžiantys vietiniai gyventojai buvo mušami bei trypiami – pagal oficialią statistiką, sužeisti 54, nužudyti 9 žmonės. Viena moteris nužudyta prie sunaikinto altoriaus. Dalis bažnyčios gynėjų nuskendo Kražantės upėje, per kurią bandė pabėgti, tačiau įlūžo dėl per plono ledo.
Šio įvykio atminimui šiam įvykiui Kęstaičiuse pastatyta daugiau kaip 40 kryžių, reguliariai vyksta žuvusiųjų atminimui pagerbti skirtos pamaldos.
Atsiliepimai
Rašyti atsiliepimą