Kadaise ant kalno stovėjusi Žemaičių karaliaus pilis. Sykį ją pulti susiruošė švedų kariuomenė. Tačiau pilis parūpo ir rusų pulkams. Abi kariuomenės susikovė tarpusavyje. Žemaičių vadas, nuo pilies kuorų stebėdamas slėnyje įsiplieskusį mūšį, sušuko savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenā!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko, esą, vietovė vadinama Kartena. Tai sena legenda.
O dar senesniuose rašytiniuose šaltiniuose Kartena (Cartine) minima nuo 1253 m. Tikėtina, kad medinė Kartenos pilis buvo pastatyta VIII–X a. ant piliakalnio, minimo aukščiau aprašytoje legendoje. Kartenos piliakalnis įrengtas taip, kad jį patikimai saugo natūralios gamtinės kliūtys – Minijos upės slėnis ir gilios daubos. Pagal piliakalnio gynybinius įtvirtinimus galima spręsti, kad IX–XIII a. Kartena buvo svarbus senųjų šio krašto gyventojų kuršių istorinės Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras (žemaičiai čia įsitvirtino vėliau). Kartenos tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį, kol, kaip manoma, 1263 m. ją sudegino kryžiuočiai.
Valstybės saugomas Kartenos piliakalnis, kitaip dar vadinamas Pilies, Švedų arba Lūžties kalnu, yra pripažintas nacionalinės reikšmės kultūros paminklu. Istorinį-archeologinį kompleksą sudaro ne tik piliakalnis su gyvenviete, bet ir Laumės kūliu vadinamas mitologinis akmuo su įspausta Karvės (o gal net ir Velnio) pėda bei netoliese esantis Kartenos Lurdas su gydomąja galia garsėjančiu šaltiniu. Spėjama, kad jis įrengtas buvusioje pagonių religinių apeigų vietoje.
Salantų regioninio parko iniciatyva piliakalnis ir jo aplinka 2012–2013 m. buvo sutvarkyti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis ir pritaikyti lankytojams.
Puiki gamta. Nuoširdūs žmonės.